Tenores di Bitti Mialinu Pira in Vilnius Lithuania

Tenores di Bitti in concerto a Vilnius e Kaunas in Lituania (Settembre 2006)

Rima Povilionienė. Padėka protėviams ir padėka... vadybininkams

Tenorų dainavimas (cantu a tenore) – vienas seniausių dainavimo būdų Viduržemio jūros regione. Nieko tikra apie šio dainavimo kilmę nežinoma, tačiau istorikai tvirtina, jog ši tradicinė polifonija gimė prieš tris tūkstančius metų...

Dainuojama keturiais balsais (dainuoja vyrai): oche, mesu oche, bassu ir contra. Pagrindinis vaidmuo šioje polifonijoje tenka bassu ir contra partijoms dėl joms būdingo gomurinio senoviško skambesio. Bitti tenorai, kilę iš Sardinijos centrinės dalies, pasižymi žaviu vokaliniu stiliumi, skambančiu paprastai ir stipriai. Tad nenuostabu, jog žinovai tiki šį vokalinį stilių atkeliavus iš senovės kaip gamtos pamėgdžiojimą: keturi choro balsai imituoja ne ką kita kaip galvijų baubimą, avių bliovimą bei vėjo garsą. Šie garsai harmonizuoti ir turi savyje ilgaamžio poetinio grožio. Gomurinių balsų ir ypatingo intonavimo neįmanoma supainioti su niekuo kitu, todėl šis tūkstantmẽtis menas daro didžiulį poveikį. Žmogaus balso magija. Tenorų dainavimą UNESCO paskelbė „Žodinio ir nematerialaus paveldo šedevru“

Tarp kitų Sardinijos grupių Tenores di Bitti „Mialinu Pira“ užima ypatingą vietą. Šios grupės stilius ne toks šiurkštus palyginus su kitų kvartetų. Šie tenorai – pavyzdingi paveldo tyrinėtojai, nepriekaištingi atlikėjai, pasižymintys išskirtinėmis vokalinėmis savybėmis, – pasiekė tokį meistriškumo lygį ir sukėlė tokį susižavėjimą, kurie neturi lygių nei Sardinijoje, nei visame pasaulyje. Dera prisiminti ir jų dažnus pasirodymus ne vienoje nacionalinės televizijos programoje. Per pastaruosius kelerius metus jie daug keliavo po Europą, aplankė Prancūziją, Vokietiją, Daniją, Norvegiją, Čekijos Respubliką, Ispaniją, Belgiją, Nyderlandus, Austriją, Liuksemburgą, Slovėniją, Airiją, Kroatiją, Lietuvą, Tunisą, Vengriją, Jungtinius Arabų Emyratus, Braziliją... Taip pat pažymėtinas jų dalyvavimas kalėdiniame koncerte Vatikane, kurį stebėjo ir popiežius Jonas Paulius II.

Tenores di Bitti „Mialinu Pira“ koncertuoja jau ne vienerius metus ir muzikos gerbėjų bei etnomuzikologų yra laikomi iškiliausiu šio vokalinio meno pavyzdžiu. Daug kas daro juos ypatingais: cantu a tenore vis dar labai gyvybingas Sardinijoje ir atliekamas daugelio grupių, daugelis jų – seni atlikėjai, dainuojantys tradicinius tekstus. Pastebėtina, jog šiurkštus senovinis garsas tampa labai vienalyčiu, kai kūrinio atlikimo imasi jaunieji Tenores di Bitti. Puiki dermė ir stiprus skambesys šiais laikais retai pasitaikantis derinys, nes meistriškumui įgyti reikalingi ne vieneri praktikos ir atsidavimo metai – tik tada kūrinys skambės puikiai.

Kitas pažymėtinas dalykas – tai kruopštumas renkantis dainų žodžius. Tiek temperamentingos (lestru, dillu, seriu, passu torrau), tiek lėtos (isterrita, boch‘e notte) tėkmės žinomų poetų arba nežinomų šiuolaikinių kūrėjų eilės paverčia Tenores di Bitti „Mialinu Pira“ repertuarą svarbia literatūros perdavimo priemone. Šios dainos – tai pasaulietiniai eilėraščiai apie piemenis ir jų vienatvę esant arti gamtos, tai grįžimas prie liaudies tradicijų. Religinės giesmės atliekamos bažnyčioje ypatingų liturginių švenčių metu (šv. Kalėdų, šv. Velykų ar šventiesiems skirtų švenčių) arba religinių procesijų metu Bitti kaimo gatvėse. Grobbes bei kai kurios lopšinės kūdikėliui Jėzui (su Nenneddu) yra šio repertuaro dalimi.

Kai į sceną iš parterio, susikibę ratu, užlipo penki vyrukai, gergždžiančiais balsais iš pačių gerklės gelmių skleidžiantys primityvias melodijas, pritemdyta Gewandhauso salė prisipildė antgamtiško skambesio. Mistinis dainuojančiųjų sukimasis ratu, keistas gomurinis tembras, laukinės gamtos garsus pamėgdžiojantys garsai. Suglumusi publika, atsidūrusi akistatoje su tūkstantmečių senumo dainomis, tarsi leidusiomis prisiliesti prie žmonijos šaknų, sukėlė tokias ovacijas, kokių turbūt negirdėjo nė vienas kitas ansamblis, viešėjęs 2004 m. Leipcige organizuotame vokalinės muzikos festivalyje „A cappella“. Tai buvo vyrukų penketas „Cuncordu e Tenore de Orosei“ iš Sardinijos, atliekantis tradicinį salos muzikinį repertuarą.

Dainavimas be vibrato, gomuriniu balsu, iš gerklės gilumos nė kiek nenudailintas šiurkštus tembras, solisto melodiją lydintis keistas boso bumbėjimas – tai sardinietiško dainavimo stiliaus, pasiekusio mus iš daugiau nei prieš tris tūkstančius metų, bruožai, kurių analogijas muzikos kritikai įžvelgia Tuvalu salų ar Tibeto dainavimo stiliuose, ar netgi Afrikos tautų primityvioje vokalinėje muzikoje.

Kartą išgirdęs sardiniečių dainavimo stilių, jo nepamirši niekada. Galbūt taip kiti sako ir apie archajiškumu alsuojančias mūsų sutartines. Kaip ir sutartines, sardiniečių tenorinį dainavimą UNESCO paskelbė nematerialaus paveldo šedevru. Sardinija, Italijos sala, kurios gyventojai išdidžiai atsisako vadintis italais, ir šiandien stebina išlikusiu nepaprastai turtingu liaudies dainų, muzikos ir šokių lobynu. Ne tik išlikusiu, bet ir atidžiai saugomu bei perduodamu iš kartos į kartą – tiesiog neįtikėtina, bet tokioje saloje kone kiekviename miestelyje skamba tenorinis dainavimas, arba „cantu á tenores“, atliekamas profesionalių ansamblių. Tai ir „Tenores di Orgosolo“, „Tenores di Orune“, „Tenores di Nuoro“, „Tenores di Bitti Mialinu Pira“ ir t.t. Pastarasis vyrų kvartetas, viešėjęs „Pax et Bonum“ festivalyje, rugsėjo 29 d. surengė pasirodymą Vilniaus bernardinų bažnyčioje.

Koncerte skambėjo ir pasaulietinės dainos, ir religinės sardiniečių giesmės iš nepaprastai turtingos Bitti provincijos, esančios pačioje Sardinijos širdyje – Barbagijos regione. Šiame miestelyje žinomos net kelios, etninį dainavimo stilių propaguojančios grupės („Tenores di Bitti“, ). Lietuvoje svečiavęsi „Tenores di Bitti Mialinu Pira“ vyrukai Omar Bandinu (bassu), Dino Ruiu (oche), Marco Serra (contra), Bachisio Pira (mesu oche), pasivadinę garsaus antropologo Michelangelo Piros, tyrinėjusio šio Sardinijos regiono paveldą, garbei, kaip neretai teigiama, iš kitų išsiskiria kiek švelnesniu, gal net estetizuotu, ne tokiu šiurkščiu ir primityviu tenoriniu dainavimu. Ir vis dėlto pirmąkart išgirdus archajiškas sardiniečių dainas, apstulbina jų sunkiasvoriškumas, o keistos harmonijos nepastebimai hipnotizuoja ir panardina į soluojančios melodijos (oche) ir jai pritariančiųjų trijulės (mesu oche, contra ir bassu) bumbėjimo pasaulį. Religinės giesmės Šv. Marijos tema ar lopšinės kūdikėliui Jėzui, kurias mainė pasaulietinės šokių dainos, mistinis sukimasis ratu, linksmi „bim-bam-bom“ priedainiai, itališku dialektu tarsi užkeikimai dainuojami tekstai – visa tai leido nepaprastai leido priartėti prie savo tikrųjų šaknų, ilgainiui nuslopintų vis labiau urbanizuojamos civilizacijos. Galbūt todėl klausantis skrodžiančių sardiniečių balsų, supranti, jog kiekvienas šių menininkų pasirodymas – tai tarsi padėkos savo protėviams ritualas, stulbinantis begaliniu vertinimu to, ką paliko jiems tėvai, ir ištikimybe savo tradicijoms, kurias jie privalo perduoti savo vaikams. Apsilankęs „Tenores di Bitti Mialinu Pira“ tinklalapyje pamatai, jog tai, ką jie daro, nėra tik šiandiena. Regėdamas nuotraukas, kuriose auga dar viena unikalaus muzikinio paveldo saugotojų karta, ir galvodamas apie mūsų sutartinių išlikimą, imi nuoširdžiai pavydėti pareigos protėviams stiprybės.

Didžiuodamiesi daug kuo savo protėvių istorijoje, vargu ar galėtume prilygti sardiniečiams atkaklumu išsaugant savąsias šaknis ar netgi – nuoširdumu menui ir to meno adresatams klausytojams. Menininko atvirumas, menininko nuoširdumas ir sąžinė nūdien, rodos, – tarsi mūsų gyvenimo, mūsų visuomenės ir jos santykių veidrodis. Klausantis Juditos Leitaitės atliekamų A. Šenderovo „Sulamitos giesmių“, negali abejoti dainininkės nuoširdumu, begaliniu pasinėrimu į vingiuojančias garsų girliandas. Jau ne vieną, ir ne dukart girdėjus dainininkės „Sulamitos giesmes“, kaskart J. Leitaitė joms suteikia kažką naujo, dar neatrasto, dar buvus užslėpto. Taip rugsėjo 25 d. pradėtas koncertas Vilniaus liuteronų bažnyčioje žadėjo išties nepakartojamą atmosferą, nesuvaidinto nuoširdumo kupiną aplinką. Bet... koncertą vainikavusio pagrindinio akcento – pirmąkart Lietuvoje skambančio S. Barberio dainų ciklo „Eremitų dainos“, tiesa, nepilno, atlikimo klausiausi jau padrikai. Padrikai sukosi mintys apie menininko nuoširdumą, apie ką tik girdėtą suomių dainininko Olavo Englundo pasirodymą, apie jo ir lietuvių dainininkės bendrus projektus ir turbūt įsipareigojimus... Klausydamasi pirmos švedų religinės giesmės galvojau, jog ir šiandien persikvalifikuojančių muzikų išties nemažai, dažnam jų taip ir išlieka stiprus noras muzikuoti. Olavo Englundo noras muzikuoti paskatino jį rengti muzikos festivalį, šiemet jau skaičiuojantį 25 metus. Jo vadybiniai sugebėjimai talkina koncertinei agentūrai Musica Nordica, kuri suorganizavo ir Juditai Leitaitei koncertų turnė Skandinavijoje...

Klausiausi, kaip pianistė koncertmeisterė Marianna Slobodeniouk taktiškai „stūmė“ dainininką į priekį, kaip gelbėjo dubliuodama pianino melodijos unisonu, ir, žvelgdama į klausytojų atvirus veidus ir nuoširdų gėrėjimąsi, rimtai abejojau, kad mažai kam ar niekam taip ir nekilo prieš juos muzikuojančiojo kompetencijos klausimas. Atvirai kalbant, krimtausi, kad negaliu klausytis Olavo Englundo dainavimo taip, kaip su tikru susižavėjimu klausėsi jie, girdėti vargiai išdainuojamų melodijų grožį, kaip girdėjo jie. Tik ar teisinga piktnaudžiauti to nuoširdaus klausytojo, o ir pirmą kartą rengiamo festivalio patiklumu?

Tenores di Bitti “Mialinu Pira” (Italija) koncertas Vilniaus Bernardinų bažnyčioje (fotoreportažas)